Mūsų jaunavedžių pora, ketanti čia susikraut lizdą, švaistėsi tai sode, tai ant kiemo, pilno sąšlavų ir visokių šiukšlių. Taigi Endriuks ant to kiemo užtaisė sląstas: sustatė ant žemės keturias plytas, o ant jų nuolaidžiai uždėjo penktą, paspyręs ją plonu šipuliu.
Vieną dieną nutūpė ties tomis sląstoms pataitė ieškodama medegos lizdui; kraipo galvą, žiūri tai viena, tai kita akim, švytuoja uodegaite ir pamatė ant sląstų dugno kelioliką miežinių grūdų. Miežiai žvirbliui, prilesusiam kirmėlaičių, taipgi gardu, kaip žmogui, privalgiusiam mėsos gabalėlis sūrio. Pataitė pasigodėjo, įšoko i sląstus, o tuo tarpu — trinkt ir uždengė ją nuolaidžioji plyta. Endriukas to tiktai ir laukė, iš tolo tykodamas, tuojau pribėgo, išsiėmė iš sląstų auką, kurios širdis plakė iš baimės, nusuko jai galvą, nupešė plunksnas, valgė iki paskutinio kaulelio: padarė kaip katinas ir vanagas. Ką darysi? Bado tiesos vienokios pas visus ir alkanas sutvėrimas nepasigailės kitų sutvėrimų.
Taigi iš visos šeimynos, išperėtos gluosnio skylėje liko tik vyresnysis sūnus, tas pats, kur taip ilgai tupėjo įsipainiojęs lizde. Senis tėvas antrą kartą įsteigė gimtinę vietą ir vėl liedamas prakaitą, dirbo dėl vaikų, kada išlikęs jo sūnus pajuto širdyje taipgi meilės ugnį, tai yra reikalą atsigimimo veislės. Teisybę pasakius, ne kokią pasirinko sau bičiulę, kokią ten pliuškę, su kuria atliko kelionę per visą kaimą. Kas gal žinoti, kam ta žvirblaitė jį taip vadžiojo? Gal tai moterų išdykumas, o gal gudrumas. Buvo, mat, persiskyrus su vyru, o tokios turi labai keistus norus. Kartais tupėjo kur ant stogo ir jis meilinosi, sukosi, o ji rodosi kalbėjo jam neišpasakytus daiktus apie platonišką meilę61 apie pasišventimą numylėtai esybei, apie jausmo bešalystę. Kitas žvirblis tik nusijuoktų, bet šitas — jaunas, nesugėdęs da, įsimylėjo be galo.
Pagyveno aukštuose dvaro kluonuose ir jis prašė jos, ar nesutiktų susikrauti ten lizdą aukštai už sparo. Tas aukštumas jai gana patiko, gal mėgo nakties laike pasižiūrėt į mėnulį, į žvaigždes ant dangaus. Vienok buvo tai neišpasakytai nerviška pataitė, labai jautri viskam. Tuojau pirmą naktį pergandino ją katė su savo žibančiomis akimis, uostinėjanti, žiūrinėjanti į kiekvieną skylę ir mikliai kabinėdamasi nuo lotos62 ant lotos. Paskui, nuėjus katei, atlėkė pelėda, labai rūpestinga medžiotoja naktimis. O vėl kluone valkiojosi kiaunė, žvėris stiprus, drąsus, miklus ir godus kraujo. Nė kokiu būdu negalima gyvent tokiuose namuose!
Maždaug tą patį prityrė juodu perbuvę vieną naktį ant kraigo dvaro ir karčiamos.
Tvartuose buvo šiek tiek mažiau pavojaus. Kas iš to, naktyje kaip kada karvės apsiveršiuoja, kumelės atsiveda, o per kiaurą naktį girdėt barškėjimas kamanų, brizgilų, mykimas galvijų, dundėjimas arklių kanopų, žvengimas eržilų. Visur vis kokia nors plynia63 kenkė, baugino nelaimės, rodosi priešingos galybės tik laukė tos poros žvirblių. Neduok Dieve ieškot sau gyvenimo ir da klaustis tame dalyke savo pačios!
Tūlą laiką64 tikėjosi, kad žvirblis gali visai ramiai apsibūt po garnio lizdu: arti tokio stipraus ir visur gerbiamo paukščio, juk tai negali būti nė kokio pavojaus. Tuo tarpu tas garnys ne vienąkart, ištiesęs savo ilgą kaklą, čiupinėjo snapu lizdo šonus, išiminėjo išperėtus ten da plikus žvirbliukus ir dalino juos savo labai ėdriems vaikams. Negalimas, daiktas, gyvent su tokiu kaimynu!
Žvirblis jau nežinojo nė ką daryt, kur rast gyvenimą, tinkantį visiems reikalavimams jo ir išdykusios pataitės, kuri jam aiškiai davė suprast, kad velyk visai netekėt už vyro, jei paskui reiktų gyvent kokioje nesmagioje skylėje. Lipšni ant meilės žvirblaitė nuvedė pagalios savo jaunikį ant bažnyčios, kuri buvo toli nuo kaimo, pašalyje. Čia abudu atsitūpė ant briaunos lango, pro kurį matyt buvo bažnyčios vidus. Namas talpus, šviesus, ramus, jame viešpatauja iškilminga tyluma. Tokioje vietoje puiku būt gyvent; sunku jau rasti geresnį prisiglaudimą paukščiams, turintiems sviete tiek daug priešininkų. Susikrovus čia lizdą, gali tikėtis, kad nė kiaušinių, nė vaikų nieks nenuskriaus. Abudu kraipė galvas, uodegaites, čiauškėjo ir labai akyvai dairėsi po bažnyčios vidų, tuokart apšviestą saulės spindulių. Paskui aplėkė aplink, tūpdami ant kiekvieno lango, nes tikėjosi, rasią kokią skylę, kokį išmuštą langą, pro kurį galima būtų įeit. Viskas perniek! Niekur negalėjo žvirbliai prisitaikyt.
Bet netoli nuo bažnyčios, ant šventoriaus, stovėjo aukšta koplytėlė, kalkėmis nubaltinta, su stogeliu, o joje stovėjo paveikslas vienos šventosios, mėlynais rūbais aprėdytos su lelija rankoje. Mūs žvirbliai susikrovė lizdą po tuo stogeliu.
Vasarą, šventomis dienomis, per mišias žmonės, negalėdami sutilpt bažnyčioje, stovėdavo lauke, kimšosi ir aplink tą koplytėlę. Čia klupsti65 kalbėjo rožančių, meldėsi iš knygų, giedojo giesmes ir ne vienąkart tuomet žvirblis, pasipūtęs, tūpdavo ant koplytėlės stogo ir nuleidęs sparnus, kraipėsi čiauškėdamas: „Čir, čir!”. Ne viens vaikas, atėjęs čion su motina, per visą šventimą nenuleido nuo paukščio akių. Vienok nė vienam išdykėliui nė į galvą neatėjo pasiekt lizdą, kursai per šventosios paveiksią tapo nepaliečiamu. Matyt, galimas daiktas apmalšint žmonių godumą ir išdykumą.