Toji plati liepa ties svirnu, kurioje čiauškėjo šimtai žvirblių, ne vieną kartą regėjo baisias scenas praliejimo kraujo. Kraujagerys vanagas neužpuldavo čia iš viršaus: lėkė jis pažeme, tarp trobų ir staiga pasirodydavo po žemutiniais liepos lapais. Tada tarp lapų galima buvo išgirsti riksmą, neišpasakytą cypimą. Ant to baimės balso tuojau atlėkdavo kregždės ir su didele drąsa plūdo užpuoliką, o tūlos, pakilusios aukštai, aukštai, puldavo iš ten labai greitai ir šiurkščiu riksmu mėgdžiojo užpuolimą mažų paukštelių ant priešininko; bet tuojau ir da greičiau bėgdavo nuo jo šalin.
Jeigu jau žvirbliai išsigandę, jeigu kregždė išlėkė į laukus ir davė baimės ženklą, tai jau turbūt kas negero. Visados aukštai ir puikiai iškėlęs ir galvą ir ugnies akimis žiūrintis į svietą gaidys, net ir tas, kiemo monarchas, suriko: „Kur, kur!” — ir susikūprinęs šoko bėgt. Persigandusios pereklės šaukė vaikus po sparnu, bėgo su jais į krūmus. Karveliai, suploję sparnus, vieni išlėkė į padanges, kiti sumišime sulindo į atidarytus kluonus, tvartus, karvelidę.
Vanagas šitas tik žvirbliams pavojingas; bet didesni paukščiai, išgirdę kregždžių riksmą, manė, buk čia esąs baisesnis koks kraujagerys: juk galėjo būt anas galiūnas, vadinamas karvelėdžiu, arba vištėdžiu — astur palumbarius60.
Dabar ir vėl viena iš seserų, užgimusio gluosnio skylėje, galą gavo pakliuvusi į vanago nagus; išsinešė ją į laukus tarp javų ir ten, ant ežės suėdė, palikdamas tik keletą sukruvintų plunksnelių.
Gal nors trečioji sesuo, kuri pergyveno ir apraudojo dvi seseris ir du brolius, sulauks pilnų metų, ištekės už vyro ir atliks priderančiai gyvenimo užduotis? Na, ta trečioji taipgi dingo kaip menkniekis. Susibučiavo ji su vienu jaunikaičiu, kuris tikrai buvo pasirengęs vesti, ir po tų liūdnų šeimynoje atsitikimų nulėkė drauge su savo jaunikiu į kaimą, norėdama gyvent toli nuo dvaro triukšmo. Vienas tylus kiemelis pasirodė visai tam tinkąs. Tokia rami buvo vietelė: ant kiemo vaikštinėjo keturios vištos su gaidžiu, o labai sutingęs šuo, sutvėrimas ant visko atšalęs, nė naktį nelojo.
Kas bėgo nuo svieto triukšmo, didelių draugysčių, tas galėjo čia visiškai pasikakint.
Buto pastogėje kabojo šiaudinėje pintinėje sūris, nors baltas, bet nuo musių juodavo iš tolo. Priemenėje pora kregždžių turėjo lizdą. Katės nematyt ir vieta iš visų pusių buvo smagi. Už buto buvo mažas sodelis, apie dešimtį slyvų, kelios kriaušės, kelios obels, o ant tų medžių — begalės kirmėlaičių.
Žmogus pats kvailas, ant visko atšalęs; pati jo — da kvailesnė ir da labiau atšalusi; abudu būdavo visą dieną lauke, o nors sunkiai dirbo, kentė didį vargą. Vyresnysis jų sūnus Jonukas, ganė vienui vieną karvutę, ką tik gyvą — vieni tik kaulai.
Antras sūnus, Endriukas, šešių metų vaikas, su purvinais marškiniais, vienas sau sergėjo visą tą gyvatą. Skylėtame kluono stoge perėjosi viena tik pora žvirblių.
Štai tas mažas Endriukas rodosi vienintelis žiūrėjo, kas dedasi aplink. Sode dairėsi, ar nėra ant medžių žalių da slyvų, kriaušių ir obuolių, o čia jų neradęs, perlipdavo per tvorą į kaimyno sodą ir čia negaišavo. Apsigyvenusių kluono stoge žvirblių kažin kodėl jis nematė, o naujai atsiradusią porą tuoj užtėmijo. Kregždės tai paukščiai šventi, kurių po stogu žmogaus nepaliks nieko pikto, ir Endriukas gerai tai žinojo; už tai gi žvirbliai - prakeiktieji piktadariai - visada galėjo laukt nuo jo ko nors pikto.