Kur tau jauna žvirbliuke, emancipuota57, klausys, ką kalba sena žvirblienė: maudėsi baloje kasdien ir gana.
Vienąkart visai netikėtai išvarė iš tvarto pagirdyt prie šulinio veršiukus. Kas nepažįsta tų kvailių keturkojų su drėgna nosim, išverstomis akimis ir ausimis, primenančiomis asilą? Ištroškę vandens, išbėgo iš tvarto, stumdėsi, spardėsi, šokinėjo ir bėgo prie šulinio. Užrietę uodegas, mykia, o skubina, o bėga. Toks veršis ne tik ką nieko nemano, bet nieko nė nemato, negirdi, kas aplinkui darosi.
Pamatę juos, žvirbliai, nors nedaug ką išmintingesni už veršius, šoko šalin; kurie nebuvo permirkę maudyklėje, nulėkė; tiktai ta viena žvirbliukė negalėjo išlipt iš purvyno ir veltui plazdeno sparneliais. Balti, žali, juodi veršiai pribėgę, lenda per viens kitą prie šulinio lovio, ir da stumdosi, kaip tikri veršiai.
Atsitiko vėl nelaimė: kvailas veršis užsistojo ant žvirbliukės ir ramiai stovėdamas gėrė iš lovio vandenį. Veršis atsitraukė, o žvirbliukė, įminta į purvyną, raitėsi mirties kančiose ir neužilgo nusibaigė. Jos kūnas ilgą laiką gulėjo prie šulinio, iki sukirmijęs ir supuvęs sugrįžo vėl į žemę. Tikrai liūdnas galas — purvyne ir nuo veršio!
— Kiek mūs pražūva, kiek mūs pražūva! — kalbėjo, tupėdamas ant tvoros žvirblis-galvočius. — Kad ne baisios nelaimės, kad ne mūs kvailumas, tai žvirblių veislė neužilgo apimtų visą svietą.
— O kam kvailiai tur gyvent? Ėda tik ir neduoda gyvent kitiems — atsakė greta tupėdamas kitas žvirblis, žinomas savo praktiškomis pažiūromis. — Pagal mano nuomonę, mažiausiai tūkstantis kvailių tur pražūt, iki užaugs vienas toks gudrus žvirblis, kurio nieks ant pelų nesugaus. Jei veislė niekai, tai velyk58 jos visai nebūtų!
Labai iš lėto ir labai sunkiai išmokstame gyvent. Tūli žvirbliai iš jaunosios gentkartės59 tuoj persitikrino, kad pakalnėse labai pavojinga, kad reikia, kiek galint, prasilenkt pažemių, o gyvent aukščiau: ant medžių, stogų, tvorų.
Tokią pažiūrą išreiškė vienas jaunas žvirblis, maždaug palinkęs prie poezijos, ir tolydžio visiems aiškino, kad paukštis tik tam turi sparnus, kad aukštyn kiltų. Šita idėja greit paplito ir jaunos žvirblaitės pirmiausios ėmė gvildeni aukštesnius gyvenimo siekius. Pasekmės to buvo tokios, kad žvirblių susirinkimai persikėlė ant liepos, kur nuo ryto iki vakaro buvo neišpasakytas riksmas. Čion vaikai kokių dviejų šimtų lizdų įsteigė sau tikrą klubą, o kartais sulėkdavo ten tokia daugybė žvirblių, kad metęs akmeniu vis pataikytum į vieną.
Suėjimai tie neužsislėpė nuo vanago, paukščio, panašaus į gegutę, o kuris iš artimiausios girios atlėkdavo čion kartais pamedžiot. Neišpasakytai drąsus, išmintingas ir gudrus kraujagerys niekad neperlėkė per kiemą veltui. Jį išvydus apimdavo mirtina baimė visus mažesniuosius paukščius, o seniai žvirbliai slėpėsi į pelių volas. Užklupus tam nemielaširdingam sutvėrimui, vienintelė pagelba lįst į erškėčius ir pasislėpti tarp susipynusių šakų.
Ne visiems paukšteliams prigimimas davė tokius sparnus, kaip kregždei: tiktai ką vienos kregždės tyčiojosi iš vanago, o gi net mažumėlį subjaurindavo jam atsilankyme apygardose, apgyventose žmonių, naminių gyvuolių ir žvirblių.