Šeimyna, išperėta gluosnio skylėje, susipažino su įvairiais jaunais žvirbliais ir ėmė linksmintis ir pramogaut.
Tiems paukščiams smagiausia buvo maudyklė sausa — smiltyse ir dulkėse arba šlapia — balos vandenyje. Taigi didelis būrys jaunimo, o su juo ir kiti seniai, lengvadūšiai žvirbliai rinkdavosi ties vištininku, kur buvo vištų iškuistos gūžtos.
Čia tai da gyvenims vyriškiems ir moteriškiems geltonsnapiams, nes, linksmai besikuičiant ir besiplazdenant, galima ir pasičiulbėt šį tą ir praleisti kelias valandas, nereikalaujančias alsinimo54 minčių ir kankinimo proto. Ne vienas senesnis žvirblis, rimtai manantis, pralėkdamas, matė, kas žemai darosi ir smarkiai, trumpai, o aiškiai persergėjo vėjagalvius, kad pasienyje sėlina katinas.
Teisybė, veidmainys katinas buvo pasienyje, apsimetęs, būk visai nežiūrįs į žvirblių siautimą, gulėjo ne kaip gyvulys, tiktai kaip koks negyvas daiktas; tuo tarpu matė jis gerai viską, troško kąsnelio, rijo seilę ir taisė nagus. Staiga — op! Šoko prie gūžtų ir girdėt buvo tiktai nesmagus ausims: „Či, či, či!”. Tai vienas lengvadūšis graudžiai rėkė katino dantyse.
Ne tiek nuo paties užpuolimo, kiek nuo to riksmo kenčiančio artimo, susiprato lengvatikiai. Pakilo visi ir su plakančiomis širdimis nulėkė ant tvoros, iš kur akimis pilnomis mirtinos baimės ir persigandimo žiūrėjo į vištininką. Baisi drama!... Katinas su žvirbliu dantyse mikliai ir greit užšoko ant vištininko stogo ir kramtė savo auką, kurios tik plunksneles vėjas nešiojo. Lemta buvo taip pražūti vienam tų brolių, kurie buvo užgimę ir užaugę gluosnio skylėje.
Antram broliui atėjo kažin kas į galvą: išėjo iš kaimo ir prapuolė kažin kur, jau nieks apie jį nė negirdėjo. Trys sesers pateko svieto smagumams ir labai linksmai gyveno tarp garbintojų. Pirmiausia vieta susirinkimų tos blizgančios jaunuomenės buvo dabar šulinio apygarda. Vištininką jau prasilenkdavo dėl katino, už tai gi šulinyje įsteigė žvirbliai tikrą pirtį. Ant to sporto55 buvo tuomet mada, taigi kiekvienas, prigulįs prie draugystės, skubino prie šulinio, kaip numylėtos vietos suėjimų, kur galima buvo susitikti su būreliu linksmų žvirbliukų ir labai skaisčių žvirbliukių. Linksminosi ten iš tikros širdies, nelyginant žmonės kokiose maudyklėse. Merginoms, žinomas daiktas, ypač rūpėjo pagauti tam sezone vyrą. Ne vienas, matydamas tokį žvirblių pliaukšėjimą, galėjo sakyti, kad tai kokia veislė žąsų arba kitokių vandens paukščių. Ypač per daug maudėsi gražioji lytis, kažin ar tik ne dėl to, kad vyrai aiškiau matytų jųjų liemenį ir sudėjimą viso kūno: nes kaip peršlapusios plunksnelės prilimpa prie kūno, tai paukščiukė išrodo lyg nuoga būtų.
Viena pažįstamų mums seserų — o maudėsi, o pliuškino balutėje ties šulinio loviais ir taip peršlapo, kad nebegalėjo jau nė palėkti.
— O, neišmanėle! Kaip tu gali daryti kaip žąsis, būdama tik žvirbliukė? — barė ją iš tolo viena rimta žvirblienė.
Bet visas jaunimas pradėjo tiktai juoktis iš senės žodžių.
— O, o! Mes jau kitokie! — šaukė jaunuomenė. — Tempora mutantur et nos cum illis56 mes einame drauge su progresu ir amžiaus dvasia.