Motinos širdis nedavė likusiam lizde sūnui badu mirti: pati nešė jam visokius gardžius kąsnius. Dienos slinko, žvirbliuks išaugo į jaunikaitį, o motinai vis rodėsi, kad vaikas serga — gal rachitizmas51.
Kitos žvirblienės, užauginusios vaikus, ištekėdavo antrą kartą; bet šita moterystės vėliuką52 labai aukštai nešė. Retkarčiais tiktai jautriu, širdingu balsu išdėstinėjo sūnui, kad ar šiaip ar taip jis turįs į svietą išeit, tapt sau žvirbliu.
Jos vyras tuo tarpu visai atšalo ant šeimynos dalykų, pradėjo būt jaunu anąkart ir pasileisdavo kartais ant tokių darbų, kurie tokiam amžiuje nelabai pritinka. Prisiviliojo vieną jau pagyvenusią žvirblienę ir aplėkė su ja visas dvaro trobas. „Čir, čir? — čili, čili!” girdėt buvo nuolat meilės žodžius. Seną pečių velnias kuria, dėl to gi apie senių meilę daug kalba klasikai ir Biblija. Romantizmas reikalauja senius gerbt, o neduoda jiems naudos iš meilės, to didžiausio gyvenimo džiaugsmo.
Žvirbliai prisilaiko klasicizmo ir Seno Testamento, o tenai meilės gali ragauti, kas tik nori. Mūs žvirbliui rodėsi, kad lizdas, kurį beveik jis vienas sukrovė ir kuriame daugiausiai jis pats vaikus išmaitino, tai jo turtas; užtat gi parvedė čion savo antrąją pačią, kad nereiktų kraut naujo lizdo. Žiūri, o ten tupi jo vyresnysis sūnus iš pirmosios pačios. „O tu dykaduoni!“ — riktelėjo tėvas ir tuoj prie sūnaus. Jaunas žvirblis purtėsi, nesidavė, o senis pėrė jaunikaitį nemielaširdingai. Kas pasirodė? Pienburnis per giliai buvo įkišęs lizde vieną koją ir įpainiojęs į siūlą, visai nereikalingai motinos atneštą. Tėvo mūšis išėjo į gerą: sūnus besipurtydamas, nutraukė siūlą ir išlėkė iš lizdo.
Tėvui bevejant sūnų iš namų, parlėkė motina, ir susitikusi su žvirbliene, pasisavinusia jos vyro širdį, šoko prie jos ir nuvijo nuo gluosnio; paskui įlindo į skylę. Kad toji pora nusipešė lizde, tai buvo girdėt iš lauko: riksmas, trenksmas — tarytum žmogus pešasi su pačia. Bet turbūt susitaikė, nes ji neužilgo vėl pradėjo dėti kiaušinius; viskas taip kaip pas žmones.
Ilgesnis pabuvimas prigimtame lizde niekad niekam į piktą neišeina: vyriausias sūnus suaugo, parėjo į protą ir žengė į svietą kaipo paukštis visai gražiai užaugintas, ką galima buvo patėmyt53 paskiau.
Kiti jo broliai ir sesers prisilaikė da kokį laiką kluono stogo ir seno gluosnio šakučių; paskui pasileido toliau, pradėjo naudot iš svieto, kuris jauniems žvirbliams rodėsi labai gražus. Tiek daug šviesos, oro, plačios apskritys, tiek visur draugystės — nepažįstamų, o ypatingų sutvėrimų; nežinai, nė ką pirma daryt.
Pagal žvirblių jaunuomenės pažiūras seniai per daug jau buvę atsargūs ir be reikalo jau taip išsigandę bėgdavo, kiekkart prisiartino žmogus, šuo arba katė. Ir jauni paukščiai taip protavo.
— Žvirbliai gyvena išvien su vištomis, kalakutais, antimis ir žąsimis, o vėl tie paukščiai gražiai sutinka su karvėmis, šunimis, kiaulėmis ir su žmogum, taigi nėr ko žvirbliui bijotis keturkojų ir žmonių.
Ne vienas jaunikaitis dingo per neprityrimą ir kvailumą, kitas ir per išdykumą; ne viena mergelė tapo auka savo nesupratimo. Ir tai teisybė, kad jaunai inteligencijai per sunku atskirt katiną nuo šuniuko arba paršiuko. Daug žvirblių turi prapult iki užaugs vienas, kuris mokės išmintingai gyvent.