— Teesti jums visada brangus ir mielas tas kampas, kur užgimėte ir užaugote!
Motina lepiu balsu vilioja vaikus iš skylės ir tiek buvo matyt rūpestingumo ir meilės statant pirmus jų žingsnius ant svieto, kad moralistas tokią motiną galėtų kitiems nurodyt kaipo pavyzdį.
Atsitiko vienok ypatingas dalykas: visi žvirbliukai apleido lizdą, liko jame tik vyresnysis sūnus. Motina triūsdamasi ir perimta tos valandos iškilmingumu, tolydžio žiūrinėjo į skylę, norėdama išvadint mieliausiąjį vaikelį, o tas tupi, nė nesijudina. Atlėkė tėvas, matyt suskaitęs savo vaikus, nes nusistebėjęs dirstelėjo į pačią, lyg norėdamas užklaust:
— Kas tai - katinas ar vanagas jau suėdė vieną mano sūnų? Žvirblienė turėjo jam ką pasakyt, nes tuoj nubėgo jis į lizdą ir, pamatęs ten savo sūnų betupintį, sušuko šiurkščiu balsu maždaug šitaip: „O čia dabar kas? Tu tinginių panti! Ar tai aš tau visą amžių dirbsiu?”
Tuo tarpu atlekia motina ir užstoja už sūnų, taip gi šiurkščiu balsu tarydama:
— Nebaniutyk50 vaiko! Toks silpnas, gal kojukę skauda, ar sparnelį, tegul sau lizdelyje patupi!
Senis supykęs pakratė galvą, mostelėjo uodega į vieną į kitą pusę, turbūt duodams suprast:
— Man vis rodosi, kad motina belepindama išdykino tą nenaudėlį ir nori jis mamytės sijoną turėtis. Bet, tegul tik kartą pasibaigia mano pareigos, aš pradėsiu saviškai daryti!
Paskui nulėkė ant kluono stogo ir sušaukęs savo penketą vaikų, kalbėjo jiems maždaug šitaip:
— Eikite į svietą, tinginiai, pradėkite uždirbt sau duoną, o neužmirškite, kad užgimę senam gluosnyje pas kluoną!