Žvirblis, galėdamas kalbėt žmonių liežuviu, pasakytų: — Kad būčiau neėmęs ant savo gaivos sunkių tėvo pareigų, galėčiau gyvent laisviau, smagiau!...
Vienok, ką kalti mažulėliai, kad atėjo ant svieto, kad taip valgyt nori? Ant galo ką gi senas žvirblis gali geresnio padaryt ant svieto, kaip augint jaunus žvirblius?
Pasilsėjęs vėl šoko prie darbo, vėl lėkė medžiot, o kad su laimikiu grįžo namo, prikišdavo jam, kad per ilgai kažin kur trankėsi, kad užmiršta savo pareigas. Nėra sviete atlaidžių pačių! Turėjo nukęst karčius išmetinėjimus46, rūgojimus47 ir, kaip pridera geros širdies paukščiui, ne vieną prikaišiojimą pavertė į juokus.
Jei kas apsiimtų suskaityt, kiek tiems ėdriems mažiuliams reikėjo, tai persitikrintų, kad per dieną neapsieidavo be kelių šimtų žvėrienos, o per nedėlią kokių dviejų tūkstančių. Ypač tas pirmutinis sūnelis, mamos mylimiausias, niekad nebuvo sotus ir atėjus laikui penėt mokėjo taip gudriai išsižiot ir pakišt savo nasrus, kad apkirsdavo kitus šeimynykščius. Tėvas tik dėl motinos, dėl šventos santaikos, nebarė vaikiščio už visokias gudrybes, kurias jis užtaisydavo broliams ir seserims, kiek kartų tik reikėjo pasiskubint paglemžt gardesnį kąsnį.
— Matyt, kad sveikas ir turi protą, tai jam seksis ant svieto — sakydavo motina tėvui, kuriam jau nusibodo tas didelis vaikų noras valgyt ir valgyt.
Iš tikro, bjauru buvo žiūrėt į tuos nuogus pilvus, prikimštus peno iki gomurio, o da vis trokštančius. Dirstelėjus į skylę su žvirblių lizdu, pamatytum vis tąpat: šešis geltonus snapus, plačiai pravertus ir laukiančius, kad kas ką įmestų.
Vieną kart žalioji varliukė, ta, kur ant lietaus rėkia iš medžių ir krūmų, slėpdamosi nuo karštų saulės spindulių, pametusi žalius gluosnio lapus, įrėpliojo į skylę, kur buvo lizdas. Vos tik įėjo, paukštukai ištiesė nuogus kaklus ir cypdami išsižiojo. Varliukė taip persigando, kad sustojusi ant krašto lizdo, nebegalėjo pasijudint. Įsteheilyjo akis į tuos žvirbliukus, kurie išrodė, tarytum norėtų ją praryt. Tuo tarpu parlėkė motina, didžiai įniršus užklupo ant varlės, pavaišino ją taip smagiai, kad varliapalaikė48 iš baimės pradėjo šokinėt per žvirbliukų galvas. Viena jos koja įsprūdo netyčia į prasižiojusius nasrus vyresniojo sūnaus, kuris tuoj ėmė ją ryt kaip kirmėlaitę, ir giliai į save įtraukė. Išvertus akis, daužėsi įklimpusi varliukė, o čia parlėkė da ir tėvas. Tada tėvas šoko prie nekviestos viešnios ir varliukę, nežmoniškai sumušę, išmetė per duris.
Dabar tai linksmos kalbos pakilo šeimynoje dėl to atsitikimo, kursai, teisybė, pasibaigė laimingai, bet galėjo būt labai pavojingas. Žinomas daiktas, vyresnysis sūnus tapo didvyriu: da būdamas lo pšyje, jau ką tik nenutraukė galvos hidrai49.
Paūgėjo vaikučiai, pradėjo augt plunksnos ir protas; iš įvairių apylinkių numanė, kad už tos gimtinės gluosnio skylės yra da svietas kitoks: gal motina kartais kalbėjo, persergėdama juos prieš būsimus gyvenimo pavojus. Kol buvo kvaili, tai nieko nebijojo: dabar imdavo juos baimė ir prisiglaudę prie vienas kito tūnėdavo. Kartais sviete būdavo lietus, perkūnijos, vėjas taip smarkiai purtė seną gluosnį, kad medis net girgždėjo. Persigandusi motina parlėkdavo namo, tūpdavo ant lizdo, pridengdavo savim vaikus, liepdavo jiems tylėt ir pati tylėjo. Bet tėvo nebuvo namie ir mažiems rodėsi, kad tas tėvas taip purto svietą; jiems rodėsi, kad tėvas nieko nesibijo, kad jis didžiausias galiūnas. Praėjus audrai, tėvas parlekia, nešdamas snape ilgą slieką, panėšintį į gardų ungurį. O! Koks jis vyras! Koks jis vyras!
Ant galo žvirbliukai visai apaugo plunksnomis, užaugo — tik lėkt. Dabar nuolat girdėdavo nuo motinos pamokslus ir persergėjimus. Vienok gyvenimo baisumai tiems, kurie jų nepažįsta, išrodo daug baisesni, ne kaip iš tikrųjų. Nors velnias ne toks juodas, kaip jį paišo, vienok nemačiusiems jo, išrodo da juodesnis. Vieną dieną užsispyrė motina išvest savo vaikus į svietą. Kad ir kažin kaip norėtume, negalėtume tikrai aprašyt verksmingą sceną atsisveikinimo su prigimtu lizdu. Žinoma žvirblienė negalėjo pasakyt žmonių žodžiais: