Gluosnio gyvenime galima pavadint labai svarbų laiką, kada gegužio mėnesį atlekia karkvabaliai, tinginiai ir besočiai — tik ėst ir miegot temstant, apsupa jie vainiku gluosnio galvą ir pradeda šokius su niurnančia muzika. Besočiai! Per visą dieną guli ant saulės ir žlėbčioja11, o naktį, atvėsus, sukyla tik ryt, tik ėst lapus.
Marguodama saulės šviesoje baltu ir juodu aksomu su raudonais ženklais ant sparnų, atlėkdavo kartais pas gluosnį puiki peteliškė 12; aplėks aplink stuomenį, pasirinks vietą šešėlyje ir suglaudžia sparnus, iškeldama juos aukštyn, idant nesuterštų jų bjaurūs gnūsai13, besivoliojantys baltose putose, kurios lyg seilės sunkiasi iš medžio vidaus.
Išnyks karkvabaliai, tai vėl pasirodo kitokie vabalai, spiečiai baltų nakties plaštakų, apžėlusių, uodeguotų, su galva įsprausta tarp sparnų, su samanotais ūsais, su juodomis kojomis — net bjauru!
Ėda tie niekadėjai, kaip pasamdyti, deda kiaušinius ir miršta. Tūkstančiais jų lavonai, paukščių subadyti, sumindžioti žmonių ir gyvuolių kojomis, pusiau supuvę, guli po gluosniu, o kiti tūkstančiai sukasi naktį aplink medį.
Sunku vienok suskaityt14 ant seno gluosnio visus vabalėlius, museles, peteliškes, kirmėlaites. Sunku galutinai apsakyt, kokį darbą atlieka viduje medžio tokia spragė. Tas gluosnis daro naudą tokiam daugeliui sutvėrimų, o jam pačiam, išskyrus vieną tik žemę, viskas kenkia. Žemė ir dangus davė medžiui gyvastį turbūt tik tam, idant tą gyvastį draskydami kiti būtų gyvi.
Ir žvirblis, ir pelėda, ir velnias gyvena senam gluosnyje. Žmogus, kad atsikratytų drugio15, gręžia gluosnyje skylę, pučia į ją tris kartus ir užkala drugį vagučiu. Per Verbą šventina bažnyčioje gluosnio šakutes su pumpurais. Kas praryja tokių šventintų pumpurų, tam gerklę neskauda, o kas vėl šventintas gluosnio šakutes laiko namie, tai nuveja nuo namų piktas dvasias ir gyvuoliai sekasi.
Tuojaus po švento Juozapo būdavo šiltos dienos ir vidurdienį susirinkdavo ant kluono stogo pulkas žvirblių, kurie, pasipūtę čiauškėjo čia sau kasdien po keletą valandų, šildydamiesi ant saulės. Kartais visas pulkas nusileidžia ar ant pridaržės16, ar ant kiemo ties vištų sląstomis, o subraškėjus arba pasirodžius bernui ar merginai, pakilę žvirbliai kaip galėdami lėkdavo ant stogo ir puldavo ant kraigo, kaip lietus. Tie paukščiai buvo visokio kilimo17: vieni išperėti karčiamoje, kiti žmonių trobose, bažnyčioje, varpinyčioje, kluonuose, tvartuose, garnio lizduose, karvelių, gluosnių skylėse ir tt. Bet žiemai susirinko visi prie dvaro, kaipo vietos, kur parankiausiai galima pergyvent žiemos šalčius ir sniegą. Tų išmintingų pažvilgių18 laikėsi su žvirbliais startos, varnos, kuosos, šarkos, kuodžiai. Tokiu būdu įvyko didelė maisto bendrystė, kuri naudojosi iš didesniojo žemės turto.
Tyliam, gražiam kaime gyveno nuotykiai labai šiurkštūs, pagal žmonių priežodį: „Šiandien būsi, ryt supūsi”. Dėl tos priežasties labai prasiretino kuopa žvirblių, likusių nuo vasaros, nors ir taip gana da jų buvo.
Apie ką tokį paukščiai be paliovos čiauškia, sunku žinoti; bet tikrai, kad viską mato ir gerai moka pritaikyt savo nužvelgimus. Oo! Nieks neužsislepia čia nuo žvirblių akies! Štai užvažiuoja vežikas ir sustoja ties vartais pasišert; žinoma, atvažiavo žydas pirkt javų, arba atimt skolą nuo pono: toks neišdrįsta kimštis per dvarą su savo vežimu ir sustoja pas kluoną. Žvirbliai tuojau lekia prie vežimo ir žiūri, kokį pašarą vežikas duos arkliams. O gal duos avižas? Tarp žvirblių visada yra toks vaitas19, paukštis su gera galva, kuris moka viską „patirt”.
Jis, rodos nė kam ko, šokinėja sau iš tolo, o apsimetėlis, ištiesia kaklą ir viską, ko reikia, gerai mato. Tokį žvirblį turėdami, visi kiti gali būti kvaili — jis vienas viską kuo gražiausiai aprūpins. Tai nieko, ką kartais suks, apvogs; už tai gi turi už visus kvailius, niekam netikusius, vienas laužyt galvą ir dirbt.