Ne vienąkart išeina iš trobos burnota mergina, nešdama žiurste20 pabirų namų paukščiams. Sustoja ir berdama iš saujos grūdus visu balsu šaukia: „Put, put put, put!”. Žvirbliai jau čia! Iki atkuitė vištos, pusiau bėgdamos, pusiau lėkdamos, iki atsvyravo antys, žąsys, iki atlėkė karveliai, tuo tarpu jau ne vienas žvirblis pusėtinai prilesė. Kiti paukščiai, kaip štai startos, šarkos, varnos ir t.t. laižėsi tiktai iš tolo ir gal apkartusioje širdyje pliovojo21 ant visos žvirblių giminės. Merginai taipgi neparankus tokie begėdžiai nuobradai22, taigi pati sau kalba:
— Kam gi Dievas prileido tų pragaištų23 niekdarių, tik žmonėms skriaust ir tiems štai varguoliams gyviems daiktams?
Pradėjo mosuot ranka, baidydama žvirblius:
— Špuč bestijos! Špuč šunsnukiai. Juk toks niekas da išplėš vištai iš gyvos gerklės. Ar nelėksite sau, pragaišėliai! O kad jus nežiniai!
Žvirbliai vienok visai neklauso tų keiksmų ir plūdimų; lenktyn griebia sau grūdus. Kartais višta užpyksta, užsimoja savo dideliu snapu ant nuobrado, tada žvirblis, mikliai nušokęs kelis žingsnius atgal, žiūri į vištą ir rodos sako:
— Juk ir mane Dievas sutvėrė ir davė man pilvą! Bent nieks ikšiol da neparodė, kad vištos būtų geresnės už žvirblius.
Perniek visi trukdymai, žvirbliai sau lesė iki buvo kas lest.
Paskiau vėl bernas nešė ant pečių pintinę su pašaru arkliams; tuojau penki ar šeši žvirbliai nusileido nuo stogo ir lėkė ties juo. Žiūrėdami iš aukšto, ką tas žmogus neša, ar kartais nenubirs kokia saujelė. Ūmai sulestų. Bernas įėjo su pintine į tvartą, o žvirbliai sutūpė ant stogo ir aiškiai girdėjo, kad žmogus pila ką arkliams į zalabą24. O kuo žvirbliai niekesni už arklius? Vis tiek, ar gyvuotis, ar paukštis išalkęs, ar keturkojis, nori ėst ir gudrūs žvirbliai sulindo į tvartą: vieni per langelius, kiti tiesiog per duris, ir pagalios lesė išvien su arkliais.
O žvirblis turi ant visko gerai žiūrėti, jei nori išgyvent ant svieto! Žmogaus globoje apkvailo višta, antis, žąsis; bet žvirblis tik kaimynas žmogaus ir gyvendamas toje kaimynystėje išdirbo sau tiesą: „Tu gudrus, tai ir aš negaliu būt kvailas”.
Tuo tarpu išliejo merga pamazgas, pilnas kibiras skystimo pūkštelėjo ant žemės. Žvirbliai jau ten, rankioja trupinius virtų bulvių, kruopų, iš puodų pagramdas25: juo dvaras turtingesnis, juo daugiau tokių turtų patenka į mėšlyną.