Svarbų turi ir druskos vardas pas sanskrito tautas, kurią čionai sara vadino. Mūs’ žodis sūrus ir sanskrito aras, kaip matyt yra vieno paėjimo ir rodo, jog jau tame laike lietuviai pažino druską.
Aukščiaus minavota, jog žmogus pirmą savo priestolį, pirmą gyvenimą turėjo kalnų urvuose. Tą reikia daleisti dėl to, jog toks priestolis buvo tvirčiausias iš visų gamtinių ir žmogus, datyręs jojo naudingumą, jau nenorėjo kitokio sau ieškoti. O jeigu ir kitokiame gyveno, tai radęs urvą, metė seną priestolį ir apsiliko urve. Kada begyvenant urve įaugo žmogaus šeimyna ir par ankšta pasidarė, da šeimynos dalis n’išsitekdama urve turėjo trauktis.
Dabar tie, kurie traukėsi, turėjo arba toli eiti ir ieškoti sau naują gamtinį urvą, arba pasidaryti netoli nuo senos gūžtos naują kokį nors gyvenimą. Nėra ką ir šnekėti, jog spietiniai šeimynos sąnariai, visomis pajėgomis, siekėsi užsilikti arti savo giminių. Gyvendami arti ar pavojaus ar nelaimės laike galėjo gauti pašalpą nuo savųjų.
Bet kaip užsilikti, jeigu arti n’atsirado gamtinio urvo? Pirma mislis po šito klausimo galėjo pulti į galvą tokia: jeigu nėra gamtinio urvo, tai ar negali padaryti urvą — iškalti? Ir tenai kur radosi nepervirš kietos uolos, matome daugumą iškaltų urvų. Taip anapus Kaukų (Kaukazo) kalnų, ten, kur po tvano, sako, gyvenę pirmi žmonės randasi kaip ir urvu miestas).
Dabar atsiminkime; jog lotynai miestą vadino urbs ir daleiskime, jog urvų mieste gyveno lietuviai, kurie iškalė sau tuos urvus. Lotynai (o labai gal būti, kad drauge su graikais) užpuolę lietuvius galėjo jūs iš urvų išvyti ir patys užėmę jųjų gyvenimus palikti ir vardą jųjų perdirbtą tiktai atsakomai dvasiai savo kalbos — urvas į urbs.
Kokioje vietoje gyveno lietuviai būdami greta su sanskritų tautomis, sunku šiandien apie tai ir mažiausią hipotezę padaryti. Rasi tiktai tokią, jog tai buvo Azijoje ir ne par daug šaltam kampe. Gyvenusios drauge ilgus amžius turėjo skirtis šitos dvi tautos. Bet kokia tai buvo priežastis parsiskyrimo, irgi nežinia.
Lietuviai traukėsi iš savo senos tėvynes į Mėlynąją marių pakraštį, į Kaukazo kalnų apygardę. Čion mes randam urvų miestą, randam jų vietą, kurioje tvėrėsi kaip lietuviškas žodis urvas, taip ir lotyniškas urbs, čion mes randam išaiškinimą, dėl ko vieni urvu vadino tuščią vietą uoloje, tuo tarpu, kai kada kiti, vėliau atėję, šituo žodžiu ėmė vadinti miestą.
Vardas: Kauxaoo, Caucasus, Kawkaz, tiktai lietuviškoje kalboje tur atsakantį sau vardą „Kaukas”, kurs yra regimai vienokios šaknies su žodžiu „kaukti”. Dėl to gi ne kas kitas, kaip tik lietuviai šitą vardą ir davė kalnams, jų šalyje gyvendami, kurį paskui lotynų-graiku tautos saviškai iškreipė. Ir taip vardas kalnų „Kaukas” liudija apie buvimą čion lietuvių.24 Bet dar galima rasti, nors ne taip aiškų darodymą to paties atsitikimo ir tame, jog lietuviai pirmi iš visų indoeuropiškų tautų pasiekė marias.
Beveik visose indoeuropietiškose kalbose marios vienokiai vadinosi. Taip — sanskritiškai — mira, lotyniškai mare, slovėniškai more, vokiškai meer ir t.t. Lietuviai gi sako: marios, o vietomis tiesiog sako marė. Jog šitas žodis yra semtas visomis tauomis iš vienos versmės, apie tai nėr ką ir kalbėt. Galima tik klausti, iš kokios. Žinomas daiktas, jog atsakimas gal būti tiktai hipotetiškas ir visa svarba jojo gulės tame: ar daug, ar mažai paramų25 rasis ir ko verti bus tie paramai?
Visos kalbos marias vartoja vienskaitlyje26, lietuviška daugiausia daugskaitlyje27 negu vienskaitlyje. Jeigu būtų lietuviai šitą žodį pasiskolinę iš kokios nors kitos kalbos, tai ir jie būt bevartoję jįjį tam pačiam skaitlyje, kaip ir ta kalba, iš kurios būtų ėmę. Ypač taip reikia mislyti da ir dėl to, jog pabaigos šito žodžio kaip sanskritiškame taip ir kituose liežuviuose aiškiai atsako lietuviškam vienskaitliui. Ir dėl to jeigu lietuviai vartojo vardą marių daugskaitlyje, o kitos kalbos vienskaitlyje, reikia mislyti, jog lietuviai patys šitą vardą ir tvėrė, o nuo jųjų jau kitos tautos ėmė ir padirbo atsakomai įstatams savo kalbos. Dėl šitos hipotezos rasti gali patvirtinimą da ir tame, jog vardas marių nors daugume kalbų ir turi savo šaknj, vienok tik vienoje lietuviškoje randa sau aiškų išreiškimą „Marios” paeina nuo žodžio mairus, marinantis, kitaip sakant „marios” vis tiek, ką „marinančios”. „Marios” — tarė lietuvis, kaip ir datyręs jas, kaip ir pranešdamas ir saviems, ir svetimiems apie jųjų pavojingumą. Tartum girdi: „Sergėkis, tai marios, vilnys, tai marių bangos!”