Jeigu lietuviai davė vardą marioms, tai jie pirmutiniai turėjo ir pamatyti marias ir netoli nuo jųjų kraštų apsigyventi. Mažai to lietuviai pirmutiniai turėjo stoti marių tyrinėtojais, žvejais; turėjo prasimanyti viską dėl plaukimo po marias, turėjo sutverti visus žodžius reikalingus dėl to ir lypstančius ar šiokiu ar tokiu būdu marias ir jųjų tyrinėjimą. Galima tik klausti — iš kokios?
Dėl plaukimo po marias nebūtinai reikalingas yra inkaras, dėl to gi jau nuo gilios senovės randam pas tūlas tautas šitą įtaisą. Graikai jį vadino άϒχυρα, lotynai — ancora, slovėnai — jakor. Visi šitie žodžiai atsakomo kitose kalbose netur jokio ženklinimo ir nematyt, ar turi šaknį. Tiktai lietuviškoje kalboje randam aiškų dėl šito žodžio išreiškimą ir šaknį. „Inkaras” tai įkartas daiktas, prietaisas, paeina nuo žodžio inkarti.
Dėl plaukiojimo po vandenis lietuviai turėjo laivą (laiba), eldiją28 ,valtį, flotą, perpus. Dėl pasistūmimo vartojo irklą. Kitaip sakant, žodžiai lypstantieji plaukimą po marias ir pačias marias randasi lietuviškoje kalboje suvis originališki ir nepaimti iš kokios nors kitos kalbos. Lietuviai patys pramanė juos visus ir kaip apseidavo šitame atsižiūrėjime, galime suprasti iš šito pavyzdžio:
Prie sanskritų dėl puolimo randame kelis žodžius, tarpe jųjų: spalayami — puolu, siūbuoju ir skaudami — puoli.
Lietuviai dėl puolimo žemyn mariose paskyrė žodį skandam — skendu, skęstu, o dėl puolimo žemyn ant oro užlaikė kitą spalayami — puolu, pardirbę abudu atsakomai dvasiai savo kalbos.
Ir taip iš visų indoeuropietiškų tautų lietuviai pirmutiniai pasiekė marias, Kaukazo (Kauko) kalnų vardas rodo, jog tai galėjo būti Mėlynosios marios, o rastas urvų miestas Užkaukazijoje patvirtino šitą.
II. Lietuviai greta su graikais.
Stumiami iš Kaukų kalnų apygardės kitomis tautomis, lietuvių pulkai traukėsi ir ėjo į vakarų šalį, ieškodami sau naują sodybų, naujos tėviškės. Eidami Mažoje Azijoje ne vieną pakelėje įkūrė rėdystę29, pakolei nepasiekė Egeiškųjų ir Viduržeminių marių krašto. Ant jųjų kraštų begyvenant, gal ne vienas amžius praslinko. Įkurtos rėdybos spėjo subujoti30 ir išnykti, palikusios tik dėl istorijos navatnius31 savo ir savųjų valdonų vardus. O tam tarpe naujos minios, išvytos iš senovinių gūžtų veržėsi į visas puses, labiausiai veržėsi į vakarus, stumdami priešai save ankščiau išėjusias tautas.
Begyvendami marių pakraščiuose, lietuviai pažino daugumą jųjų salų ir verpetų. Tyrinėdami po pakraščius, daugiausiai nuo lengvai matomos vienos salos iki kitos, galėjo atrasti tiktai kraštus Baltkalnių (Balkanų) pussalio, nes vargiai begu drįso bandavoti neužmatomai plačius vandenis Mėlynųjų marių. O jeigu ir atsirado tokios drąsos žvejas, tai jis arba žuvo pavojingose bangose arba sugrįžęs iš tokio žygio ir pats daugiau nesikėsino ir kitiems uždraudė plaukioti po Mėlynųjų marių gilumą.
Ir taip viena puse lietuvišku sodybų blizgėjo Egeiškos marios, gausiomis, aiškiomis barvomis32 žėrėjo, mainėsi, viliodamos patogių, slėptų salų gražume. Išrėžinėta kojomis, marių alkūnėmis žemė su šiltu giedriu oru, našiu gruntu, tartum traukte į save žmogų traukė.