Kita puse ošė rūsčios Mėlynųjų marių vilnys, gąsdino tyrinėtojus ir audromis ir savo platumu.
Dėl to gi ne dyvai, jeigu lietuviai užpulti naujomis tautų miniomis parsikėlė į šių dienų Graikiją. Ant šitos mislies užveda tyrinėjimas seniausių Graikijos miestų. Jųjų vardai beveik visi arba užneša ant Lietuvos miestų ir kaimų vardų33 arba gal būti lengvai lietuviškai išaiškinti. Taip vardai: Mikėnai, Atėnai... Tverti ant paveikslo: Utėnų, Bitėnų, Stalupėnų; Tėbų vardas gal bus paėjęs iš žodžio „tėvas”, nes graikiškoje kalboje b ir v ne atskirti balsai, bet tik viens. Sparta, Įtaka — tai stačiai lietuviški žodžiai ir t.t.
Istorija sako, jog atėję į dabartinę savo tėviškę graikai, patys būdami tik narsiais kareiviais, su labai mažu apšvietimu, rado pas gyventojus jau sukurtas išmislų ir mokslų įstaigas, rado miestus apvestus aplinkui akmeninėmis sienomis. Kiekvienas tu sienų akmuo buvo taip didelis, jog graikai nenorėjo tikėti, jog tai žmonės juos į sienas sukrovę ir dėl to išmislijo pasaką, būtent šitie miestai milžinų ciklopų34 darbo. Vienok jųjų vardai, kaip ir buvo minėta, tur aiškiai lietuvišką barvą ir rodo, jog jie grynai lietuviško paėjimo. Bet kaip dabar suprasti šitą? Lietuviai Kaukų kalnų apygardėje gyveno urvuose, kodėl gi čion nerandam urvinių miestų kaip ten, iškaltų uolose? Išreiškimas šito atsitikimo ne taip sunkus. Keliaudami lietuviai par Mažąją Aziją jau prasimanė ginklą35 ir ne taip bijojo žvėrių arba gal ir žvėrys milžinai išnyko, o tie ką liko, ir dėl sudraskymo medinės triobos neturėjo vieko. Taip, jog kalti tam tyčia urvus ir jokio reikalo nebuvo.
Dabar jau greičiaus pavojų matė nuo žmonių svetimtaučių, kurie pulkais užpuldinėjo plėšti ir kuriems atkirtimą taipogi pulkais reikėjo duoti. O dėl šito reikėjo lietuviams susimesti į kaimus ir miestus apginklais įteisintos. Datyrimas greit parodė, jog lengviau yra ginti kaimą ir miestą stovintį aut kalno, negu kaip ant lygumos. Dėl to gi pirmus kaimus ir miestus beveik visados randame ant aukštumų, o kur tokių aukštumų nebuvo pačios gamtos padarytų, ten žmogus-lietuvis pylė žemių kalną — pilį. Tik retai kur lietuvis dėl savo sodybos sunaudojo gamtinį kalnelį. Tai vandens nebuvo šalyj’ tinkančio kalneliui, tai žemė nenaši, tai kita kokia nors priežastis, o ten, kur gerai gyventi ir maitintis — atsakomo kalnelio neatsirado ir reikėjo pilį daryti. Taip tankiai šitas atsitikdavo, jog ant galo kiekvieną apsigynimo vieta, pilim vadino. Nu čion paeina graikų žodis πολις — miestas.
Su sanskrito tautomis gyvendami vargiai begu statė tam tyčia namus lietuviai. Turėjo jie pastogę, turėjo priestolį su durimis, bet tai vis vargiai begu buvo namai.
Dėl lemtesnio36 atsigynimo nuo plėšikų, pradėjo gyventi krūvoj, įkūrė tokiu būdu kaimus, graikiškai χεμμα (χώμη) ir apginktas vietas, apie kurias jau minavojom, tai yra: pilis — πολις.
Pirma, visą išmislumą savo žmogus statė ant to, kad galėtų pridengti savo kūną nuo audrų ir šalčių; džiaugėsi turėdams kuomi avėti ir kuomi vilkėti, nors tai buvo ir ne per virš puikus rūbai iš vilko (vilkėti) skurelių37 nelemtai susiūti ir nedrūtas avėtuvas38 iš avies kailio sukurptas. Dabar lietuvis prasimanė tam tyčia įtaisą dėl siuvimo yla39 graikiškai — ήλος (vinis). Mažai to, išmokė aust marškonį40 audeklą, audinį graikiškai όθόνη.
Kaip matyt iš palyginimo žodžių ήλος ir yla ne kažin kas par įtaisas buvo dėl siuvimo, norint vinis vis jau buvo geresnis įrankis negu kaip akstinas kokio nors medžio arba ir žuvies kaulelis ar žvėrių, kuriuos galėjo vartoti pačioje pradžioje. Bet norint pasidaryti ylą ar vinį, reikėjo turėti dėl to tai įtaisą — kūjį (kūgį) ir priekalą. Navatną tur graikai vardą dėl priekalo, jį vadina αχών. Žinoma gerai, jog pirmi priekalai buvo daromi iš akmens. Remdamiesi ant šito mes galime pasakyti, jog graikai paėmė vardą priekalo nuo lietuvių ir tai toje gadynėje, kada ir patys lietuviai vartojo nemandrą akmens priekalą.
Gyvendami greta su sanskrito tautomis lietuviai mokėjo kepti duoną. Dabar gi graikų laike pradėjo turbūt ir kitą valgį virti, nes jau randam kaitilą (katilą), nors ir nepuikų ir nedidelį, nes graikai χοτόλη jį bludelį vadina. Randam ir kitus įtaisus reikalingus namuose: kaminą — χάμινος, kamarą — χαμαρα.
Daugiau žvejai nekaip artojai sanskrito gadynėje mažai ir turėjo naminių žvėrių. Dabar pakilus kultūrai lietuviai iš žvejų virsta į piemenis. Šitai matyti iš apstumo vienokių vardų dėl naminių gyvulių, kurių kaimines (bandas) turėjo. Taip jau skiria: jautį, telį ιταλος, erą άρς, aviną αρην, kuriuos pirma maištriumi vienu vardu, gal, vadino.