Dabar turi jau ir vardą dėl piemens, graikišką ποιμήν, kurs yra lietuviško paėjimo ir tvertas atsakomai žodžių pavidalui: ravmu (raudonumai), (aštruma) ir t.t. Kaip šitie žodžiai paėjo nuo „raudonas, aštrus”... taip ir piemuo nuo pienas gavo pradžią.
Užsiimdami kaimenių auginimu lietuviai neužmiršo gyvendami Baltakalnių pussalėje ir tas įstaigas žemės darbo, kurias turėjo būdami tautų gūžtoje drauge su sanskrito tautomis. Ypač ir čion padarė naują laipsnį. Nes kaip matyt, žemės darbo pramanė naują žodį: ariu, graikiškai άρόω. Turi augalą naudingą liną — λίνον. Taipgi randasi ir kiti žodžiai abiem kalbom abelni41, reikalingieji prie namų darbo: mieruoju — μερίϚω (dalina), miera — μέροϛ (dalis).
Graikų kalboje randame žodžius lypstančius marias ir žvejojimą labai užnašius ant lietuviškų. Taip išskyrusinkarą άϒχύρα yra dar: yrikas έρετήϛ, iriuosi, έρέσσω.
Kaip dabar išrišti klausimą, kas nu ko skolino šituos žodžius? Dėl šito mes turime paminti dar vieną žodį. Savo marių dievaičiui Poseidonui graikai duoda į ranką trinagę šakę. Kaip gi jie tą šaką vadina? θρίναξ aiškiai lietuviškas vardas. Tiesa, gal kas man atversti, jog tai yra graikiškas žodis, bet nereikia užmiršti, kad graikiškai nagas — όνοξ ir dėl to mes galėtumėme laukti žodžio: θρίόνοξ θρίνοξ tik ne θρίναξ. O jeigu jau savo dievaičio įrankiu graikai ėmė vardą iš lietuviškos kalbos, tai apie kitus žodžius nėr ką nė šnekėti.
Tikėjimiškoje pusėje nerandame nieko tokio ant ko galėtume ypatingai apversti akį. Dievą graikai Ζεύϛ kaip ir iš dzūkiško vadino,42 vienok ne užsilaiko į jį vieną tikybą, kaip tai gilioje senovėje sanskrito tautos, lietuviai ir kiti arėjai (arijai) dar, bet iš vieno Dievo prisiskaldė sau daugelį, atsakymai jo privalumams ir dievų skaitlių nemažai dar padidino darydami iš kiekvieno gamtinio vieko ir nesupratimo atsitikimo tai dievuką, tai dievaitę, kuriem ir aukavo ir prie kurių su godone šaukėsi.
Šeimynoje randame nors nedidelį, bet vis naują laipsnį. Sanskrito gadynėje nuo pulko jaunų moterų tiktai šešeri skyrė lietuviai. Dabar gyvendami su graikais turėjo ir antrą žodį: „duktė”, kas graikiškai δνϒατήρ turėsi, kitaip sakant, lietuviai dabar skyrė aiškiai ir dukterį43.
Apie tai nėr ką daug šnekėt, jog graikai atėję į Balkalnių pussalį, jo gyventojus ištrėmė laukan, išlupę iš jųjų turtų ir žemę. Žinoma taip jaugi didžioji dalis tų gyventojų užsiliko ir verguvon (vergijon) pateko. Pats gi kamienas jųjų išsitraukė į vakarus ir žiemių pusę. Vienok iš viso ko reikia mislyti jog daugiausiai genezių šitos tautos pasitraukė i žiemius, kur aukštose sausumose (trakose) tūlos buvo žinomos po vardu Trakų. Kitos neturėdamos čion ikvalei ruimo, ėjo toliau į žiemius, kol nepasiekė, jūrias-marias ir kolei neatsirėmė į suomių tautas, gyvenusias tada plačiai rytmetinėje ir šiaurinėje Europoje.
Lietuviai seniai pažinę Mėlynąsias marias davė joms vardą nuo mėlynos barvos jųjų vilnių. Gi šitam lietuviškam žodžiui pridavė savo ženklinimą ir užvadino Μέλαίνον. Dabartinis vardas šitų marių yra tai išverstas iš graikiško ir vartojamas visose kalbose vis saviškai: Čiornoje more, Czarne morze, Schwcarzes Meer ir t.t. Kas lietuviškai būtų: Juodosios marios.
Da šitas marias graikai vadino ρόντοϛ εϋξείνοϛ, kas lietuviškai būtų: mylinčios svetimus. Bet kaip tos marios niekados juodomis nebuvo, taip ir niekados svetimų nemylėjo. Juties buvo jos visados labai pavojingos, kaip dėl žvejotojo taip ir dėl kupčių (vaisborių), po jas plaukiojančių. Vardą jųjų antrą ir pirmą graikai pasiskolino nuo lietuvių, kurie gyvendami pakraščiais jųjų rado daugumą aukso ir nuo to praminė marias Avižinėmis.
Randami mūsų gadynėse senovėje užkasti ten turtai aiškiai rodo jog vardas duotas per mūsų tautą Mėlynosioms marioms buvo labai atsakantis. Ar ant kranto Mėlynųjų — Auksinių marių stovėjo garsi savo auksu Kolchida.