Ir taip marios dabar vadinamos Juodosiom niekados nebuvo nei mylinčiomis svetimus, nei juodomis, tiktai kaip ir šiandien jų vilnis mėlynos ir jos pačios mėlynos, o pirma galėjo būti ir auksinės nuo to aukso, kurį rasdavo upių įtakose į jas ir toli nuo kraštų kalnuose.
Kada pirmi lietuvių pulkai pasiekė šių dienų savo tėvynę ir pamatė jūrias-marias, tai smarkiai jiems puolė į akį kita vilnių barva. Ten jos buvo mėlynos, čion gi balzganos, per tai davė joms vardą Baltų marių.
III. Lietuviai greta su lotynų tauta Italijoje.
Palygindami lotynų ir lietuvių kalbas mes nemažai randame vienličnumo tarpe tų dviejų. Jau pirmi pašaliečių mokintieji, pažinę mūsų kalbą, užtėmijo josios artimumą su lotynų kalba. Žinomas dalykas, jog turėdami par mažai mokslo senovės rašytojai negalėjo aiškiai suprasti visų svarbių panašumo dviejų kalbų, neigi parodyti, kame priežastis tojo panašumo. Par tai šiandien jųjų hipotezos, jųjų mokyti tyrinėjimai mums išrodo silpnu mažo vaiko veblenimų ir moksliškai negal būt priimami suvis į jokią rokundą44. Vienok remdamiesi ant jųjų žodžių galime pasakyti: jeigu jau jie suprato lotynų ir lietuvių kalbų vienličnumą, tai turbūt jis yra didelis ir neatšaukiamas.
Vienok aš noriu apversti patėmijimą tiktai: vienličnumo tokių žodžių, kurie gali turėti svarbą tyrinėjime praeities.
Aukščiau matėme, jog jau graikų gadynėse lietuviai buvo įgiję daugumą pirmų pradžių apšvietos. Lotynų gadynėse randame tolimesnius kultūros žingsnius pas lietuvius. Taip iš vienličnumo žodžių:
lietuv. ratas — lot. rota
vežu — veho
Matyt, jog jau dabar lietuviai mokėjo važiuoti ir turėjo dėl to atsakomą gyvulį. Bet koks tai buvo tos gadynės kinkomas gyvulys: ar tai asilas — asellut, ar tai kūmelis — camelus, ar tai ant galo jautis (jautelis) — italus šiandien sunku atminti. Aišku tiktai, jog lietuviai lotynų gadynėse važinėjo.
Tiesa, toli slovėnai gali užmesti, būtent lietuviai savo žodį „vežu” — paėmę iš slovėniško „vezu“. Bet tokį užmetimą lengva atkirsti.