Kaip žodyje veho ir vežu balsai h ir ž viens kitą užstoja, taip ir kituose randame žodžiuose, d. p.:
homo (homago) — žmogus
hiatus — žiotis
humus — žeme ir t.t.
Kur balsas a ir i taipogi viens kitą užstoja. Šiuodu žodžiai veho ir vežu yra tverti par vien su sanskritišku žodžiu vakami — judu. Lenkiškoj kalboj mūsų dieną užsilaikė dar viens žodis šitos pačios šaknies ir lygus ženklinime: toahac (šią) judinti (judėti). Jog slovėnų: vežu (wiozę) paėjo iš tos pačios šaknies, kaip lietuviškas žodis vežu, negali būti jokio ginčo. Vieną ką galima pasakyti, tai šitai: tarė am į žodį „waham się” lenkai tverdami patys savąjį kalboje žodį „wiozę” būtų užlaikę „wah” šaknį. Ir tai, jog jie nepadarė šito, jog neužlaikė šaknies „wah-”, bet įvedė suvis naują „wioz-” (wez*), rodos, jog žodis „wiozę” (veža) yra paimtas pas slovėnus.
192 svetimos kalbos. Dėl to jeigu žodis „veža” yra imtas tai ne nuo lenkų ir ne nuo kitų slovėnų. Lauko darbe randame irgi naują žingsnį pas lietuvius lotynų pašalyje begyvenant. Taip dabar turi žodį ne tik dėl arimo: aro — ariu, — bet ir dėl akėjimo: oeco (okko) — akėju, occa (okka) akėti. Šitoje gadynėje randame ir neatbūtinai reikalingą prietaisą dėl arimo:
jugum — jungas, nuo
jungo, jungiu
Jog dabar lauko darbas stojo dar tvirtesniai įvestas pas mūsų tautą, matyti ir iš palyginimo žodžių:
serken = sėkla (linų) sėmenys