avena = aviža
Metę akį ant naminių padarų mes randame vieną žodį gana svarbų dėl paaiškinimo mūsų kultūros lotynų gadynėje. Lotynų kalboje yra žodis ansa atsakantis stačiai lietuviškam ąsa. Visokios permainos šito žodžio vartojamos ir šiandien pas įvairias gentis lietuviškos tautos aiškiai darodo, iš kur ėmėsi ir tvėrėsi šitas žodis. Taip sako: puodas dvi-ąsis, dviansis, bet taria ir puodas dvi-ausis. Kitaip sakant lietuviška ąsa ir lotyniška ansa paėjo stačiai iš ausis. Ir tiesa — puodo ausis visados turi jau tai mažesnį, jau tai didesnį panašumą su žmogaus ausim. Par tai ne dyvai, jog ir gavo tokį sau vardą. Lotynų žodis ansa neturėdamas sau aiškaus išreiškimo lotyną kalboje, galėjo greičiaus iš lietuviškos kalbos būti pasemtuas. Ir taip reikia priimti, jog lotynų gadynėje lietuviai mokėjo jau dirbti puodus su ąsomis, kuriuos nuo jųjų pramoko pasidaryti ir patys lotynai.
Palygindami vardus metalų (naugių) randame tiktai vieną užnešantį žodį:
aes, atris = varis
Šits žodis galėtų liudyti, jog lotynai, atėjo į Europą nei akmens gadynėje, nei geležies, tik vario amžiuje, jeigu nebūtų antro beveik užnešančiai skambančio žodžio:
aurum = auksas
kuris daugumu savo išrodos būdamas vienokiu su variu, pirmose pradžiose jųjų išradimo, galėjo tankiai būti par vien laikomas par lotynus, smarkius kareivius, bet mažai da numanančius apie metalus. Vienok man rodos, jog radimas ir antro žodžio aurum vienokiai beveik skambančio kaip ir aes, aeris nekenkia liudijimui, būtent lotynai atėjo i Europą „vario amžiuje”. Ypač toks atsitikimas gali darodyti tiktai jog lotynai iš pradžių nedarė jokio skirtumo tarp vario ir aukso.
Svarbus yra klausimas, kur gyveno lotynai ir lietuviai toje gadynėje, kada jie tvėrė aukščiaus minėtus žodžius. Ar yra kokie nors ženklai, jog lietuviai gyveno kada nors pietinėje Europoje netoli nuo Italijos arba ir pačioje Italijoje?
Stumiami par kitas tautas lietuviai traukėsi iš šiltos savo tėviškės, iš tautų gūžtos esančios Azijoje. Ten gyvendami mažai reikalavo apdangalo. Kada prakorimas davedė gyventi šaltesnėse šalyse Europos, turėjo mūsų žmonės pamislyti ir apie kojų apsiavimą, turėjo pasigaminti čebatus. Ir šitą žodį kaip matyt,iš palyginimo kalbų lietuviai tvėre par vien su proseniais ispanų:
zapato — čeverikas (čebatas)