Mes žinom, jog ispanų proseniai nevaikštinėjo po šiaurinę Europą, dėl to turime daleisti, jog lietuviai kada nors turėjo gyventi pietinėje Europoje netoli nuo prosenių ispanų. Daleidę, jog lietuviai gyveno Graikijoje, Baltkalnių pussalyje ir netoli nuo prosenių ispanų, turime daleisti, jog jie gyveno ir Italijos pussalyje, nes kaipgi kitaip galėjo ir būti?
Laiminga Italija, šildoma karšto pietų saulės su savo skaisčiu, mėlynu dangum, su gražiais abrisais Apininių kalnų ir slaptomis nedatirtomis amžinai gražių ir amžinai apgaunančių marių — buvo visados labai geidžiamu genčių priestoliu. Nei tankūs tvanai, smarkiai puolančių upelių nuo aukštų Apininių nei metantys ugnį balnai, nei baisūs žemės drebėjimai negalėjo atgręsti žmonių nuo Italijos. Nes jos ubi laukai vienu metu mokėjo artojui už kelis badmečius, nes jos gražus oras ir giedras dangus galėjo užmaršinti ir da didesnes bet greit nustojančias baisybes. Jeigu kitos tautos siekėsi Italijoje apsigyventi, tai mūsų tauta, kurios širdyje sudėti kuo nuodidžiausi pajautimai prigimimo grožybes, turėjo visas savo pajėgas padėti, idant tik apsiliktų patogioje Italijoje. Kalnai ir kloniai Italijos užsėti kuo nuoseniausių kultūrų ženklais; kalnai ir kloniai jos užsėti kaulais ir krauju visokių tautų. Prilipę tartum ik šių dienų užsilaikė vardui visokiu vietų, kalnų, upių ir ežerų, nesuprantami dėl Italijos gyventojų. Roma, garsi Roma, o kas tai būtų „roma”. Tiber, Tibur, Adria, Sylia ir kiti vardai, ką tai jie ženklintų, iš kur jie atsirado, — jokio atsakymo ikšiol nėra.
Lotynų rašytojai sako, jog atėję į Italiją, rado jųjų tautą jau gyvenančius čionai žmones — peliazgus. Kaip graikai, taip ir jųjų giminiečiai lotynai buvo aršūs kareiviai, bet neturėjo jokio numanymo apie išmislus, taip ir apie lauko darbą. Par tai peliazgus, aukštos kultūros tautą, laikė už burtininkus ir raganius.
Kada atsirado peliazgų tautos Italijoje, nesiranda jokių ir tamsiausių padavimų. Peliazgų tautos gentė taip jaugi turėjo būti ne vienokio apšvietimo. Vieuos iš jųjų kalnų giriose augino gyvulių kaimenes (bandas), kitos nusileidusios į pakalnes arė žemę ir sėjo javus. Buvo ir tokios, ką kaldamos kalnų širdis graužė ir gamino visokias nauges (metalus). Ant galo kaip kurios, įsitaisiusios ginklus ir laivus valtis plėšė prekiautojus (vaisborius) ant marių, o taip jau ir ant sausumos.
Tyrinėdami peliazgų palaikus mokyti dasekė, jog pradžią kultūros jie atsinešė iš Azijos. Pasklidę po Baltkalnių ir Apininių pussalį, neužmiršo jie senovės žinių, bet turėdami ikvalei atvangos45 nuo darbo kilo, moksluose ir išmisluose.
Gražus šiltas oras, ramus gyvenimas riebioje Italijoje, sunkiai iš visų pusių dasiekiamoje, atpratino peliazgus nuo to įtimpusio46 vaido kaip su žmonėmis, taip ir su prigimimu. Jųjų tauta išsilepino ir apalpo. Ir tada atsirado baisūs lotynų keršininkai, papratusieji į vaidą ir plėšimą, gyventojai tikrai vienu rūbu ir svieto lupimu; peliazgų tautos gentė turėjo viena po kitai trauktis ateiviams iš kelio. Atsirado badas ir vargas tarp peliazgų. Vienas nuopuolis sekė palei kitą, tartum prigimimas užsimanė išdildyti šitą tautą. Sausmečiai ėjo tokie, jog išdegino visokį javą aukštesniose dirvose. Sausmečiai pasibaigė — pakilo tvanai, kurie viską nunešė nuo dirvų, nepalikdami nei triobų. Mažai to, moters ėmė gimdyti visokias baisias išgamas. Nusiminė peliazgų visa tauta. Kunigai jųjų paklausti davė rodą, jog dėl permeldimo dievų reikia aukuoti kiekvieną dešimtą iš prieaugio. Žmonės išpildė tai, bet nesulaukdami pagelbos vėl klausė savo kunigų — kodėl taip yra? Tada šieji atsako, jog svietas neišpildė prižadų dievams, nes duodami iš visokio prieaugio dešimtą dalį, vaikų dešimtos dalies nedavę. Išgirdę tokį nusprendimą žmonės, metė prakeiktą žemę ir bėgo į visas šalis. Dalis jųjų pateko nelaisvėn etruskų rusėnų, kurie nuo jųjų ir apšvietimą paėmė, dalis lotynų verguvan papylė, ant galo kiti užsiliko apie Alpas. Vienok peliazgų dalis spėjo pamesti suvisai Italiją ir atsidūrė Retijos lygumose, kur susitiko su išvytais par graikus iš Baltkalnių pussalio vientaučiais peliazgais. Taip kalba senovių rašytojai.
Jie gi sako, jog pirmutiniai lotynų ir graikų namai buvę apskriti (apvalainiai) tam tarpe, kada etruskų namai (paėmusių išrodą namų kaip ir visą pradinę kultūrą nuo peliazgų — jeigu tik patys etruskai nebuvo stačiai skirta genčia peliazgų) būtent buvę keturkampiai. Viduryje gryčios (stubos) stovėjus ugniavietė (focus). Tokią nuo dūmų susmilkusią gryčią vadino — atrium. Joje stovėjo naminių dievų altorius, lova pačių ir stalas, labose buvus padalyta nedidelė skylė (aukštinis), uždengiama lietaus laikė moliniu uždangalu. Lotynai gyvendami Italijoje paėmė iš etruskų šitų keturkampių namų išrodą. Weiss’as parašęs šitai apie lotynų gyvenimą prideda: „pagal senovių papratimą ir dabar namuose stovi: pačių lova, naminių dievų altorius ir staklės”. Toks buvo pirmutinis lotynų namas Italijoje. Prie jojo atsakomai reikalui pristatydavo dar gryčias (stubas).
Kaip matom, senovės Italijos gyventojų namai ir senovės lotynų namai, užnešę labiausiai ant lietuviškų dūminių stubų.
Pas tą patč Weiss’ą randame žinią, jog etruskų moteryss dėl užsiklėstimo vartojo tokį jau dalyką, kaip mūsų drobulė ir taip jaugi baltos barvos. Ten gi žiūrėdami, nupieštas etruskiškų moterų galvas, matyti galime ir galvos priedangą, užnešančią ant mūsų pakalkių, tiktai ne su atdaru viršum, kaip mūsų pakalkės, bet uždengtu. Čion reikia pridėti, jog pagal Weiss’ą, etruskai ir sudėjimu savo kūno ir išdarbių savo paveikslais rodė, jog esą grynai azijietiško paėjimo.
Bet meskime akį ir ant pačios Italijos žemės. Ant upės kranto Tiber-Tibur stovi garsiausia ir gilios senovės pilė lotynų — Roma. Vieni jųjų rašytoįai sako, būtent ji buvus įkurta laike pirmos olimpiados, kiti nutaria esant sykiu sukurta su Kartagina. Ryškaus pradžios paženklinimo niekur nėra, nors visi neveik senovės rašytojai rodo, jog šita pilė buvo įkrauta ant vietos dar senesnės pilaitės, kuri vadinosi palatium ir stovėjo ant kalno vadinamo: „palatinus”.