Girios, ant kalno Panarų ką guli,
Kad žalių rūbų jų vėjas nuskabo,
Kad rasos šviesios kruoputės128, ką kabo
Tankioms eilėms ant žalių lapų vietos,
Tampa nuo šalčio į perlus nulietos.
Žiūrint keleiviams tad rodos’ iš tolo,
Medžiai sidobro, o lapai krištolo.
Liūts taip nešoks, kad jį iešmas pataiko
Kaip kunigaikštis, tą viską regėdams,
Metės pirmyn, širdyj kerštą turėdams,