Motina Baniutą pabučiavo ir atidarė durukes.
Baniuta stovėjo apkaitus: riksmu likos pasveikinta, kaip karalienė.
Jokio vargo po kelionės nebuvo matyt, bučiavimai motinos per naktį visus sopulius nugydė. O! ir buvo graži mergina!!!
Mergos prišoko, tvėrė ją už rankų... Vedė tarp savęs dydeliam pulke prie švento ąžuolo. Pakelėje kuopos žmonių sveikino einantį pulką, berneliai priešais vyžas nusiavė, tancių203 šoko, o kiti ant ragučių ir birbinių graijo...
Vaideliotai ir Vaideliotkos jau prie vartų užtvaros jos laukė.
Stovėjo netoli ir gražus Konis, su balta lazda, ant galvos su vainiku. Kada iš tolo paregėjo tokią grožybę, nutirpo visas...
Vaidelotkos, kad ir visos gražios buvo, vienok jų grožybė prieš jos grožybę pražuvo.
Ar jai vokiečių duona patiko, ar liūdėjimas prie saviškių?! O ne vienas to ne dasiprotėjo, kad tai ašaros motinos ją atgaivino ir taip patogia padarė. Ėjo sau, kaip lelija, kuri ka tik pražido.
Visos merginos spaudėsi prie ugnies. Vaideliotkos ją vedė, o paskui ėjo: Vaideliotai ir sargai dievaičių, paskui žiniūnai ir raganiai, burtininkai ir Svalgūnai, o ir senas, riebus Krivė Krivaitis yrėsi paskui pasiremdamas ant lazdos.
Konis jam šnabždėjo kažin ką į ausį, o senis su galva lingavo, kad gerai.