Nė vienas ne vaitojo ir nebuvo girdėt riksmo, nė verksmo.
Negyvėlių gulėjo daugybė apie laužą. Margeris su kardu rankoje stovėjo ir žiūrėjo. Akimis ieškojo Baniutos.
Jie sėdėjo kavonėje ir kardą bučiavo, ašaras liejo ir laukė.
— Prisiekė man ant saulės ir mėnulo: prisiegos dalaikys.
Vižūnas klausė, ar sienos griūva.
— Skubinkitės — šaukė — skubinkitės! Katras nenorite pražūt nuo tu rakalų kardo. Šienos braška. Tuojaus įsmuks; tegul mūs gyvų neranda.
Kas da buvo gyvas, metė į liepsnas savo gėrybes, ir kitų kūnus, ir įstatęs krūtinę arba kaklą kitam, idant atimtų gyvastį. Rūpestis apėmė paskutinius. Kruvini, patys sau kardus mušė į krūtinę ir puolė.
Reda pabučiavo savo sūnų; nebuvo kam jos nužudyt.
Vižūnui ranka drebėjo.
— Negaliu! — tarė.