Kad ant popiežiaus žodžio plaukė minios krikščionių
Šventą Žemę vaduoti iš nelaisvės turkų.
Apie Šventąją Žemę ir Rainienė tankiausiai
Dievobaimingai klausės, net jai ašaros krito;
O paskui jai sapnavos, buk pramokslą gražiausiai
Sako Juozas, o žmonės verkia vienas už kito.
Buvo Juozas nekartą iškalbingas tikrai;
Tada švietė jam veidas, kaip giedrotas dangus;
Ir Bažnyčią mylėjo; bet vargiai ir patsai
Bežinojo ikšiolei, ar jis kunigu bus.