Vieną šventą vakarą namiškėms mergelėms susirinkus i trobą, aš padainiavau šokių dainelę.
Dainė
Rūtų daržely: žuyd puikios žolelės * Tenai vaikščiojo padorios mergelės * Norint nu darbų; pavargusios būtų * Bėga veikiausiai; aplankyti rūtų * Tenai atranda; dėl sawęs palieka * Svieto marnastis237; tur visus až nieką. * Tenai atsimen; ant Dievo galybės * Kada prisiveis, žolelių grožybės * Bėda panelei; kuri pasileido * Cnatos238 panystės239; už nieką paleido * Rūtų vainiką; po koja paminė * Kitą dėl savęs, iš virkščių nupinė * Sunku atminti; ant tokio stono * Kursai velniuką; priėm až poną * šioj žalioj girioj; ir linksmami gojuj * Tek sriauns upelis; kaip linksmami rojuj * Linksma ten būti; amžių trumpinti * Bili240 dušelę; kaip norvišganyti.
Ta dainė mana nevisai mergelėms tepa* tinka, dėl to ir sakė: „Et, kas čia par dainė kaip giesmė.
Man kaipo jaunam gerai čia atsiėjo būti; nes didžioj šejmynoj suklaudamis, galėjom ne vien dirbti, bet ir pasilinksminti. Vasaros buvo laikas diena šilta graži, pirmojoj nedėlei* pavakarėj iš bažnyčios sugrįži, susiedom visi pablaku ant vei, ūksmėj klevo ir pradėjom juokuoti. Sėdėjo drauge Staselio sūnai: Juzupas, Mateušas, Simonas ir Rapolas. Dukterys: Petronėlė, Veronika, Monika ir Rozalka. Norėdamos mergaites padrąsinti šiaip padainiavau:
Dainė
Parleidau metų, apie šimtą kokį * Patyriau badą, moterų visokį * Septynias* pačias vedžiau lig šios dienos * Bet negailėjaua numirus nė vienos.
Pirmą parvedžiau iš turtingo stono * Inešė dalis pusę milijono * Bet par banketas, išeigas puikybės * Pakleido dalį ir mano gerybės.
Kad ją pabarau, par nedėlę verkė * Susirgo staigu, ir akis užmerkė. * Geisdamas taisyti, saurdytą butą * Parvedžiau plikę, dar vardu Biruta.
Ta užmiršusi vargus bėdas savo * Iš mano gero, ragelius įgavo * Kyla tarp vedums gyvenimas baisus * Numirė vargšė, nebuvo kas taisus.